APIE MEILĘ ŠIEK TIEK KITAIP, BET TUO PAČIU TAIP PAT, KAIP VISADA

Aš neįsivaizduoju, kokio amžiaus esi tu, kuris dabar skaitai ar kuris skaitys vėliau, tačiau tikiu, kad visi jau yra nebe pradinukai, tačiau dar pamena pradines klases. Priverstinai prašau jas dar kartą prisiminti. Kiek iš jūsų neturėjo jokių meilės romanų laikotarpyje nuo 1 iki 9 klasės? Leidžiu mane vaišint gėrimais, jei tu to nepatyrei. Taigi daug kas tai patyrė ir dar daugiau to gailisi, prisimena su karčia šypsena, kuri tik veide, nes galvoje krauna ir krauna žemes ant tų prisiminimų, kad tik greičiau užkasti ir pamiršti. Ant kai kurių prisiminimų ir aš žemes verčiu, bet šiandien atkasti noriu, nes aktualu. 

Žodžiu šiek tiek nukrypstu nuo temos, bet tuo pačiu ir ne. Visiems mokykloje teko susidurti su poezija, ar ne? Daugiau ar mažiau, jūs žinote kas tai. Vieni skaito ir mėgaujasi, kiti patys sėkmingai kuria, treti pirštą sukioja prie smilkinio, jei pradedi apie tai kalbėt, tačiau esmė tokia, kad visi ją žino. Aš irgi su ja esu susipažinusi. Tiesa, susidraugauti pavyko ne iš karto. Nemėgo nei ji manęs, nei aš jos, sunkiai suvokiau tuos naudojamus motyvus, simbolius. Galvoju, na kodėl gi negalima tiesiai šviesiai parašyti

"esu abejingas pasauliui, jis svetimas man, geriau jaučiuosi savam" vietoj "pasauliu netikiu, o pasaka tikiu" (H. Radauskas). 

Ir tikrai nemokėjau nagrinėti poezijos, nesisekė man suprasti visko tarp eilučių, suprasdavau viską tiesiogiai. Jei lyrinis subjektas sėdi tarp obelių, tai ir sėdi. Nesigilinau kad gal tai reikšia vietą, kurioje gera, saugu, malonu, kad tai nėra sodas kaip sodas, o sodas, kaip rojus, šventa vieta, namai... Nesiklausiau poezijos taip pat, kaip šiuolaikiniai vyrai savo moterų, bet ir ji gera, kalbėjo sunkiomis užuominomis, kurias perkast buvo taip sunku. Būtent dėl to, jog nesupratau, jos ir nemėgau. Šitai tęsėsi gal du metus, kada aš taip nemėgau poezijos, kad jau ir mano lietuvių mokytoja keistu žvilgsniu perspėdavo, kad kitame vadovėlio skyriuje ji bus. Na ačiū, nuo prozos taip nenoriu atsitraukt, nes ji tiesmukiška gali būti ir aiški, ir dažniausiai tokia būna, o poezija lenda su savo neaprėpiamomis reikšmėmis. 

Paskutiniai metai mokykloje, aš sėdžiu, rašau eilėraščius, savu noru skaitau poeziją, nagrinėju, mokausi mintinai eiles. Bet vis dar sakau, kad man ji nepatinka. Būtent todėl ir liepiau jums prisiminti vaikišką meilę, kada tau labai patinka tas berniukas, bet tu neigi, nes, o ką kitos mergaitės ir berniukai pagalvos, kad man patinka jis? Tyčiosis, lieps pasibučiuoti, o aš juk nenoriu bučiuoti kažkokio tai idioto, kuris nuolat vaikšto išpešiotais marškiniais ir žandais, aplipusiais per pietus valgyta bulvių koše. Kai augi, bręsti, tai ir tas idiotas tampa neatsiejama tavo gyvenimo dalimi, nes jį papildo. Galų gale pribręsti tam žingsniui, kuomet jau gali prisipažinti, kad tas idiotas tau patinka, jau gali nuvalyt jam maisto likučius nuo veido ir padėti paistaisyti tuos nelemtus marškinius. Viskam ateina savas laikas, tai galų gale atėjo ir tas, kada jau galiu prisipažinti, kad vis dėl to patinka man ta poezija, aš myliu ją ir ji visada man patiko. Traukė tuo savo paslaptingumu, metė man iššūkį, nebuvo tiesi ir šviesi, o turėjo savy kai ką, ko nežinojau. Noras tai išsiaiškinti peraugo į prisirišimą, kuris laikrodžiams tiksint perauga į ką? Meilę. 

Aš apdovanoju save meduoliu už drąsą prisipažinti, kad prisidedu prie poezijos kūrimo, puoselėjimo ir branginimo. Tik kiek laikrodžio ratų ir kalendorio lapelių reikės, kad dar išdrįsčiau ir kam nors parodyti savo eiles? Meluoju. Tiesą sakant du žmonės jau girdėjo mano pirmą ketureilį,paskui dar vieną, dar vieną ir dar... į kuriuos sudėjau daugiau savęs, nei į bet ką kitą per 18 metų.  Meilę mirusiems savo seneliams išreiškiu deklamuodama jiems savo eiles. Pirmus variantus ir išgrynintas, linksmas ir skirtas būtent jiems. Mano senelis mėgo rašyti eiles. Aš radau jo rankraščius palėpėje ir visus iki vieno susirinkusi perskaičiau po šimtą kartų. Tai mane įkvėpė nagrinėti poeziją. Daug sužinojau apie savo tėčio tėtį. Tokių dalykų neįmanoma buvo pasakyti apie jį iš kasdienio gyvenimo. Tai kažkokia magija. Moku mintinai tris jo eilėraščius, kurie ne tik kad man padeda jo nepamiršti, bet ir suteikia stiprybės, kuomet liūdna taip, jog rodosi imk ir sulįsk sau užpakalin ir niekada daugiau neišlįsk. 

Viskas susiję. Viskas. 

Neplanavau, bet pabaigai palieku savo vieną ketureilį. Bendraminčiai, komentaruose palikti porą sakinių, kaip supratot šias eilutes. Būsiu dėkinga iki dangaus ir atgal.